Naujosios Sandoros Kryžiaus kelias
Naujoji Sandora turi tradiciją – kasmet rugsėjo mėn susitinka Žemaičių Kalvarijoje ir kartu, kviesdami ir šeimos narius ir bičiulius, einame Kryžiaus kelią. Su bendruomene Kryžiaus kelią ėjau pirmą kartą, nors kartu šioje šeimoje esu jau du metus.
Susitikti su visa bendruomene, kurios nariai gyvena skirtinguose miestuose ir gyvai pasimato kartą per porą mėnesių, visuomet yra įvykis. Visi susirenka melstis, dėkoti ir garbinti Dievą, klausti ir gauti atsakymus, pasiguosti, būti paguostiems, padrąsinti ir būti padrąsintiems. Be to ir spręsti bendruomenės veiklos klausimus ir pabūti kartu (gal vienintelis dalykas, kuriam pritrūksta laiko, nors pokalbiai visad tęsias iki vėliausios vėlumos J ). Tad ir į Kalvariją keliavau būti ne tik arčiau Dievo, bet ir arčiau savo bendruomeniokų.
Be to, niekad nesu buvusi Žemaičių Kalvarijoje, tad matyti gražų miestelį ir mielas medines ir mūrines koplyčias, pastatytas čia pat tarp namų, beveik jų kiemuose, močiučių palangėse išstatytom Marijom, keliauti gatvelėmis, kur gyventojai seniai pripratę prie maldininkų ir mašinos ramiai sustoja, kad praleistų einančius, man buvo be galo miela. Myliu Lietuvą ir jos nedidelius miestelius, medinius namukus, koplytstulpius, senovinius sodus ir kiemus su natūraliai augančia neidealia žole ir ant kelio prikritusiais obuoliais ir močiutes, kai jos žiūri pro langą. Kiekvienas toks miestelis ar kaimelis man kelia tiek meilės, tarsi pati čia būčiau užaugusi.
Visa tai vienok neiblaškė, bet kaip visad būna su bendruomene, tik padėjo matyti Dievo veikimą visur.
Ir Dievo buvo tikrai daug. Kiekvienos Kryžiaus kelio stoties maldoj vis kitas bendruomenės narys išsakė, ką Dievas jam kalba apie Kryžiaus kelio slėpinį, ką tai reiškia jo ar jos gyvenime, kaip Dievas paskutiniu metu veikia jam ar jai asmeniškai. Kiekvienas pasidalijo savo širdies perlu.
Mane labai sujaudino bendruomenės vaikų liudijimai, kurie be galo nuoširdžiai kalbėjo apie tai, kaip brangina vieni kitus, ypač įvykstant nelaimėms. Noriu, kad ir mano vaikai augdami šitoj bendruomenėj augintų ir saugotų tokias jautrias tyras širdis!
Vyresnieji bendruomenės NS bičiuliai kalbėjo apie tai, kaip labai trokšta jų širdys Dievo, kokia brangi jiems malda, mišios, bažnyčia. Aš taip pat noriu iki gyvenimo galo ne tik ne mažiau, bet vis labiau trokšti Jo!
Einant link Jėzaus pas Pilotą stoties, man prieš akis stojo Jėzaus ir Piloto susitikimas. Kaskart mąstant apie šį istorinį susitikimą man plyšta širdis dėl Piloto, kuris buvęs taip arti Jėzaus ir, atrodo, taip nuoširdžiai klausęs, „o kas yra tiesa?“, vis dėl to nežengė lemtingo žingsnio, buvęs taip arti amžino išgelbėjimo, vis dėl to nedrįso patikėti Jėzumi, pabijojo prarasti savo žemišką padėtį ar nepaisant pasaulio keistis iš pagrindų. Meldžiu Dievą, kad mano kasdienybėje Jis drąsintų visada ieškoti tiesos, nebijoti sekti Jėzumi ir rinktis Jį.
Su ta intencija, taip pat su visų bendruomeniokų intencijomis ir į juos besikreipiančiųjų intencijomis nuėjom Kryžiaus kelią per berods 6 val. Bet ne, neprailgo. Po to dar valgėm, žaidėm kvadratą, ir puikiai pailsėjom.
Dievas yra nuostabus, Jis duoda viską, ko žmogui reikia. Ir Kryžiaus kelias yra didžiausia dovana.
