NS vaikų įsipareigojimai

2021 m. gruodžio 3 d.  turėjome ypatingą susitikimą su Jean-Luc Trachsel iš Šveicarijos. Šio susitikimo, kurį organizavo Tomas, laukėme jau senai (dėl įvairių priežasčių jis buvo kelis kartus nukeltas). Ir štai susirenkame penktadienio vakarą  kalbėtis su Jean-Luc apie jo gydymo tarnystę ir melstis kartu būtent gruodžio savaitėje, kurios evangeliniai skaitiniai pilni išgydymo stebuklų.

Jau pradžioje Jean-Luc paminėjo, jog šįvakar ne tik melsis su mumis, bet taip pat nori perduoti mums žinią, kurios niekam anksčiau neturėjo. Žinią, kaip šviežią duoną iš Dievo.  Konkrečiai - iš Mk 16 skyriaus, kuri nuskambės mums naujai, nors esam daug kartų šį skyrių skaitę.              

Jean-Luc pasveikino mus ekranuose iš kalnuotosios Šveicarijos, vietovės, kur matosi snieguotos Alpių viršūnės. Jis pristatė save kaip jauną 50-metį, 4 vaikų tėvą (2 vaikai jau sukūrę savo šeimas), 2-jų anūkų senelį, o taip pat Tarptautinės gydymo tarnysčių asociacijos prezidentą (International Association of Healing Ministries); asociacijos, kuri veikia nuo 2000 m., apsijungus keliems pranašams, kurie išpranašavo Šventosios Dvasios „cunamį“, netgi atokiose planetos vietose. Asociacijos dėka apsijungė daug tarnysčių veikti kartu, ne konkuruoti. Kuo daugiau bus dirbama kartu iš meilės ir pagarbos, tuo daugiau išgydymų patirsime. Jis trumpai papasakojo, kaip organizavo pirmąją konferenciją 2003 metais, kviesdamas skirtingų konfesijų ir bendruomenių žmones, ir kaip į ją suplaukė vietoje planuotų 300-400 žmonių 4 tūkstančiai dalyvių. Į mažą Šveicarijos miestelį, kuriame įprastai karvių ir vištų daugiau nei gyventojų.

Jean-Luc paminėjo, koks stiprus jam buvo skirtingų žmonių vienybės jausmas šiame susitikime  ir koks stiprus Dievo galios pasireiškimas. Nežiūrint į tai, kad visi atstovavo savo skirtingas bendruomenes, kad yra teologiniai ar suvokimo skirtumai, yra vienas pagrindinis tikras dalykas – tai mūsų vienas Dievas, vienas Gelbėtojas. Ir jis neša vienybę. 

Jam labai įsiminė susitikimas su dviem katalikų vyskupais, kurie slapta atėjo į konferenciją ir paprašė susitikimo su juo. Susitikę, suklupo prie Jean-Luc ir tarė, jog visa tai, ką matė ir patyrė per šias kelias dienas, yra labai reikalinga Katalikų bažnyčiai, kaip atsinaujinimas, kaip prabudimas. Ir tai sukėlė didelę vidinę kovą jam - pasimelsti už 2 katalikų vyskupus, prašančius atsinaujinimo maldos, nes būtent iš katalikų vaikystėje patyrė nemažai persekiojimo (net fizinio), nes buvo vienintelis evangelikas tarp 800 gimnazijos žmonių – katalikų. Tačiau Šventoji Dvasia stumtelėjo jį, priversdama susivokti, kad ne Jean-Luc sprendžia, kur Šventąjai Dvasiai judėti???? Pasimeldęs už juos, Jean-Luc mainais gavo iš šių vyskupų katedros raktus, kad Šventoji Dvasia per jį galėtų kviesti minias žmonių atsinaujinimui į tuščias katalikiškas šventoves. Ir nors lydymas aršios vidinės kovos ir prieštaravimo, jis priėmė Dievo kvietimą šlovinti jį kuo plačiau ir skelbti Evangeliją – nesvarbu, ar katalikiškoje bažnyčioje, ar  turguje. Ir nuo to laiko durys atsidarė plačiai.

Jean-Luc akcentavo, kad šiuolaikinė žmonių karta nenori religijos; jie jau atsikandę visų religijų. Dėl to daug žmonių palieka krikščionybę. Tačiau geroji žinia yra ta, kad šie žmonės alksta Dievo, jie trokšta kažko, kas juos išgelbės. Jie to nežino, bet kiekvienam iš mūsų reikalingas Gelbėtojas. Juk Dievas taip mus sukūrė – mums reikalingas Gelbėtojas. Gydymo galia yra fantastinė, ji yra raktas atidaryti duris, nes dauguma žmonių kenčia nuo ligų (jei ne kūniškų, tai dvasinių, psichinių ir kitų). Dievas kviečia dėti rankas ant sergančiojo, ir jis pasveiks.  Kai mes ateiname su Gydymo galia, žmonės atveria savo širdis, ir jie būna paliesti, nes mes skelbiame Evangeliją jiems.

Jean-Luc dalinosi savo įspūdžiais iš kelionės į Uzbekistaną, kur vyko Vyriausybės kvietimu, ir kur susirinko keli tūkstančiai sergančių žmonių (taip pat ir iš kaimyninių valstybių). Nuo gimimo kurti ir kurčnebyliai žmonės buvo pagydyti. Daugybė kitų išgydymų. Jis pasakojo apie moterį iš Kirgizijos, neturinčią akies, už kurią labai stipriai ir ilgai meldėsi, ir kuriai įvyko stebuklas – Dievas jai atkūrė akies obuolį, ji buvo akimirksniu išgydyta, grįžo į savo šalį paliesta Dievo galios.

Jean-Luc akcentavo, kad jo tarnystė nukreipta į visus žmones, taip pat ir netikinčius. Nes meldžiamasi už sergančius. Žmonės serga, jie nori pasveikti, ir pasveikstančių žmonių vis daugiau. Daug ypatingų išgydymų, stebuklų, kuriais Jean-Luc dalijasi savo socialiniuose tinkluose. Jis vadina šį laiką derliaus metu, ir tiki, kad Lietuva bus paliesta Šventosios Dvasios ypatingu būdu. Kviečia atsigręžti į paprastumą, paprastą Evangelijos skelbimą; jis matė rytinėje maldoje minias žmonių Lietuvoje, laukiančių to paprastumo, kad galėtų pasakyti `taip` Dievui.

Eilutės, iškilusios Jean-Luc rytinės maldos metu, kuriomis jis norėjo pasidalinti su mumis, -  iš Mk16. Jos privertė jį pažvelgti naujai, visiškai netikėtai naujai. Apie netikėjimą. Mokiniai netikėjo. Neįtikėtina:

16.8 Jos išėjo ir skubiai nubėgo nuo kapo, nes jas buvo pagavęs drebulys ir siaubas. Persigandusios jos niekam nieko nesakė. 16.11 Tie, išgirdę, kad jis gyvas ir kad ji pati jį mačiusi, netikėjo. 16.12 Paskui Jėzus pasirodė dviem iš jų kelyje į kaimą, tačiau kitokiu pavidalu. 16.13 Ir šitie sugrįžę paskelbė visiems kitiems, bet ir jais anie netikėjo. 16.14. Galop pasirodė visiems Vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo; priekaištavo jiems už netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę jį prisikėlusį.

Jean-Luc, kuris daugybę kartų skaitė šį evangelijos skyrių, šokiravo tie patys žodžiai - jie netikėjo – kurie kartojasi keturiose-penkiose eilutėse, o Jėzus 15 eilutėje tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai“. Jiems – netikintiems - jis patikėjo šį darbą.

Susiduriame su netikėjimo dvasia, tačiau ji bus nugalėta, Jis tikėjo jais, Jis tiki Tavimi. Jis davė jiems raktą atlikti didžiąją užduotį.

16.20 O jie iškeliavę visur skelbė žodį, Viešpačiui drauge veikiant ir jų žodžius patvirtinant ženklais, kurie juos lydėjo.

Visi mes galime palikti už nugaros savo silpnumus ir eiti su Dievo galia. Ši Dievo galia yra skirta mums. Ši galia – Šventoji Dvasia. Ji nedalinama kaip loterija. Dievas Jus kviečia ir įduoda Jums šią jėgą. Nediskvalifikuokite savęs, Dievas pasirinko Jus, kad galėtumėte eiti, kaip jo Mokiniai, tie, kurie buvo susirinkę Aukštutiniame kambaryje. Kiekvienam į širdį buvo įdėta Šventosios Dvasios ugnis, kuri sugriovė netikėjimą, kurios vaisiai – tai meilė, džiaugsmas, kantrybė, gerumas, ištikimybė, švelnumas, savikontrolė. Be Šventosios Dvasios vaisių dar yra dovanos, ir visa tai kartu veikia kaip galinga jėga, kurią mes nešame. Einame su Šventąja Dvasia jėgoje, vienoje galioje, kuri gydo žmones. Ne gražiausia malda gydo sergančiuosius, o galia gydo. Galia, kuri išliejama Šventosios Dvasios.

Baigiantis susitikimui, Jean-Luc meldėsi už mus. Dėjome rankas ant skaudančių vietų, Jėzaus Kristaus vardu meldėme patraukti skausmus ir ligas Šventosios Dvasios galia.

Taip pat kartu prašėme Šventosios Dvasios ugnies, tikėjimo dovanų bendruomenei, kad durys atsidarytų, kad tūkstančiai būtų paliesti.

Po to pasimeldėme už patį Jean-Luc, prašydami Šventosios Dvasios artumo. Tomas minėjo maldoje supratęs,  kad Dievas atlygins Jean-Luc viską, ką jis prarado per pandeminį laikotarpį. Aidas maldoje matė moterį, atnešančią Jean-Luc‘ui mažą akmenuką, ir Dievas pakvies jį išlaisvinti šią moterį nuo priklausomybių nuo amuletų ir burtų. Po maldos atsisveikinome su Jean-Luc mūsų vieningu ir galingu JESUS! Dėkingomis širdimis.

Maldagyvai renginio I dalies transliacija

Vokietijoje susitikimas su Hamburgo lietuvių bendruomenės atstove

Kryžiaus kelias Žemaičių Kalvarijoje

BENDRUOMENĖS STOVYKLA ŠVENTOJOJE 2021 M. RUGPJŪČIO 16-22 D.

Šis rugpjūtis padovanojo mums ne tik „Malda gyvai“ šlovinimo ir maldos tarnystės dieną rugpjūčio 21 dieną Pakutuvėnuose. Besiruošdami šiai ypatingai  dienai, susirinkome Šventojoje jau nuo pirmadienio rugpjūčio 16 d. ir visą savaitę šventėme bendrystę prie jūros, nekantriai laukdami ir ruošdamiesi šeštadienio renginiui. Aurytė ir Virgutė įdėjo daug širdies ir pastangų, kad „Jūros nendrės“ namukai mus pasitiktų švarūs, svetingi, papuošti Motiejaus, Teodoros ir Elzės piešiniais ant durų, kuriuose atpažinome save???? Kiekviena diena šiuose namukuose buvo ypatinga mūsų visų bendrumu, jaukiu šurmuliu, kvepiančiais Virgutės keksiukais, jos rankomis surinktais akmenukais, paženklintais ištraukomis iš Šv. Rašto, ar pėdutėmis, kreipiančiomis keliauti tarp Evangelijos eilučių...

Vėjo, lietaus, saulės ir smėlio skalaujamos mūsų širdys negalėjo atsidžiaugti galimybe vėl viens kitą pamatyti, apsikabinti, pabūti maldoje. Senai buvome nesimatę... karantino paženklintą praėjusį laiką ypatingai pamatėme savo vaikuose - daugelis jų išstypo neatpažįstamai, plius šiais metais vaikų klegesį papildė trys nuostabūs kūdikiai - Mortelė, Marija ir Dominykas. Ačiū, Dieve, kad apdovanoji mūsų Bendruomenę naujomis vynuogių šakelėmis, kad stropiai ir su meile augini mūsų vaikus ir paauglius, kad jie būtų vaisingi savo tikėjime.

Pirmadienio vakarą turėjome ypatingas Šv. Mišias su kunigu Mariumi, kurių metu buvo pakrikštyta nuostabioji Kasparo sesutė Marija. Be vienos ašaros, smalsiame  ir išmintingame susikaupime vaikas priėmė Jėzų į savo širdį Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčioje. Simboliškai sutapo, kad lygiai prieš du metus Marijos brolį Kasparą krikštijome Nidos Švč. Mergelės Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčioje, bendruomenės stovyklos Nidoje metu...

Antradienis dovanojo ne tik jaukų ir atvirą mūsų paauglių susitikimą su kun. Viktoru Dirvonskiu. Orientacinis žaidimas privertė juos rasti savyje galių vykdyti komandines užduotis, pasiekti rezultatą visiems kartu, o ne atskirai.  Mažiesiems pasisekė kartu su Virgute, Jolanta, Petru ir Kristute eiti Dievo keliais ir ieškoti LOBIO- raktelio nuo Dievo Karalystė. Virgutės autorinis žaidimas įtraukė visus savo užduotimis, dainomis ir spalvomis, giesmelėmis ir mažytėmis netikėtomis dovanėlėmis. Nė vienas neišėjo be raktelio????. Vakaras buvo dedikuotas bendruomenės protmūšiui, kurį jau tradiciškai parengė ir nuostabiai pravedė Virgutė su Mindaugu. Džiaugėmės nuoširdžiai, kad „senolių“ komandas papildė mūsų protingieji vaikai, dar atskiriantys Kudirką nuo Maironio.

Trečiadienį, nežiūrint į siaučiantį jūros vėją, gąsdinusį mus nuo pirmadienio, išvykome į Mingę, kurioje buvo užsakytas laivas pasiplaukioti po Nemuno deltos apylinkes. Kadangi laivas talpino tik 30, surinkome beveik visus vaikus, neabejodami, kad jiems oras netrukdys. Buvome teisūs. Šiuolaikiškas laivelis su patyrusiu kapitonu plukdė mus upių keliais po Nemuno deltos regioninio parko vandenis,  stebinusiais mus paukščių gausa, sodriai žaliais vandenų augalais, puošiančiais krantus ir gelmes... Grįžome šiek tiek pašalę, šiek tiek pamirkę, ir kaip visad alkani... Piknikavome šįkart mašinose, lėkdami žvyrkeliu link Šventosios... kas galėtų paneigti, kad ryte kepti sumuštiniai, agurkas ir dešrelės buvo fantastiško skonio.

Ketvirtadienis turėjo aiškų tikslą – parengti Pakutuvėnų angarą mūsų šeštadienio vakarui. Plušome su meile ir užsidegimu. Kiekvienas įdėjome savo indėlį, darbų buvo begalė: grindų šlavimas, plovimas, kilimo siurbimas, apkarpymas, sceną dengiančių audeklų sutvarkymas, langų uždengimas, medžiagų kabinimas, apšvietimo lempų bažnyčioje nukabinimas/užkabinimas, arbatos virimas, pietų atvežimas, vaikų ganymas... garso ir vaizdo komanda visą dieną plušo prie scenos įrenginių, laidų ir technikos...iki pat vėlaus vakaro.

Penktadienio rytas išaušo su lengvu nuovargiu, bet kartu ir nekantriu jauduliu dėl šeštadienio. Po pusryčių važiavome  į Darbėnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčią, kuri pasitiko mus ypatinga saule, šviesa ir smilgomis žydinčiu šventoriumi. Kunigai Viktoras ir Marius aukojo šv. Mišias, o po jų Virgutės suorganizuota sporto šventė Grūšlaukėje išjudino ir davė gero „gazo“ ne tik vaikams: ir šaudymas, ir smiginis, ir žvejyba su teniso kamuoliuku... tikros komandinės pastangos, tikri asmeniniai pasiekimai, tikri apdovanojimai ir, aišku, tikros ašaros -  viskas kaip priklauso????.

Pagaliau šeštadienis – laukėme nuo pavasario šios ypatingos dienos, apvainikuojančios mūsų bendruomenės iniciatyvą, gimusią karantino metu – šlovinimo ir maldos tarnystės ciklą „Malda gyvai“.

Šįkart – gyvas susitikimas – su savimi, su Jėzumi, su kitu. Kartu su Kretingos Pranciškoniškojo jaunimo tarnyba kvietėme žmones priimti jiems skirtą palaminimą, patirti išgydymą, švęsti ir dėkoti. 

NS pasitarnavimas Evangelizacinės mokyklos stovykloje Pakūtuvėnuose

Maldagyvai renginys Pakūtoje

Online susitikimas su Cor et lumen christi community

Maldagyvai filmavimas Pakūtoje

Maldagyvai filmavimas Pakūtoje

Maldagyvai filmavimas Pakūtoje

Maldagyvai filmavimas Pakūtoje

Tradiciją gyvai susibėgti visiems į įsipareigojimų savaitgalį, kuriame nors Lietuvos kampelyje, šįsyk pakeitėme gražiu susitikimu zoom‘e (ypatingą visiems) Vasario 16-ą dieną. Nors šį kartą ir nebuvo, kaip įprasta,  3-jų kartu praleistų savaitgalio dienų, tačiau ir virtualių susitikimų metu išmokome patirti, ne ką mažesnį artumą ir tikrą buvimo kartu džiaugsmą (nesvarbu, kad už ekranų).

Tad vasario 16-os rytą pasitikome džiugia nuotaika – susitikimas ir įsipareigojimų atnaujinimas,  Lietuvos valstybės atkūrimo diena ir dar Užgavėnės! Vilytės ir Renatos paskatinti, pasipuošėme - buvo be galo gera matyti, ne tik gražesnį rūbą išsitraukusias moteris ekranuose, bet ir vyrus su varlytėmis, tautinėmis juostomis ir švarkais bei vaikus su Užgavėnių kaukėmis. Buitis nors trumpam atsitraukė į antrą planą. Pirmame plane karaliavo tyras susitikimo džiaugsmas.

11 val. susitikimą pradėjome giedodami mūsų valstybės himną, po kurio pakylėtomis širdimis šventėme šv. Mišias kartu su kun. Mariumi.

Renata po Šv. Mišių, įkvėpta savojo Šventojo – Popiežiaus Pranciškaus, pasidalino  jo mintimis apie nuostabią galimybę žmogui auginti savo tikėjimą bendruomenėje... Naujoji Sandora mums yra būtent tokia vieta. Ji taip pat reflektavo, kokie bendruomenei buvo praėję metai – nors ir apriboti susitikimo formatais, tačiau tikrai nestokojantys veiklos, pilni naujų atradimų ir drąsaus ėjimo ten, kur Dievas kviečia.

Dariaus meistriškai susuktas filmukas apie praėjusiųjų metų įvykius buvo dovana visiems. Tiesiog gėrėme vaizdus, garsus, brangius prisiminimus iš tūkstančio užfiksuotų akimirkų... kiek daug visko įvyko šiais ypatingais, karantinu paženklintais metais: 2020 m. pradėjome NS savaitgaliu Guopstose, Alfa savaitgaliu. Vasarį atnaujinome savo įsipareigojimus bei buvome užtarimo maldos užnugariu Vilniaus katedros jaunimui. Kovas buvo paženklintas jautria tarnyste Carite. Gegužės 15 d. jau startavo maldagyvai.lt. Liepą buvome apdovanoti ypatingu maldos ir šlovinimo laiku Pakūtuvėnuose, rugpjūtį dar spėjome visi pabūti drauge NS vasaros stovykloje Trinapolio vienuolyne, o rugsėjis atnešė jau tradicija tapusį NS Kryžiaus kelią Žemaičių Kalvarijoje. O kur dar talka Laukeliuose, kasant griovius, lupant lentas, nešiojant malkas ir nepakartojamas Virgutės gamintų šaltibarščių, žemaitiško kastinio ir kaimiškų dešrelių skonis... Arba kas pamirš keptų ant laužo kepsnių skonį „guminiuose“ Aido ir Vilytės namuose, kurie tarnavo ne tik maldagyvai.lt įvykių lokacija, bet ir svetingai kasmet priima visą būrį bendruomeniokų, kaip ir Brazionių namai, kurie šiemet kvepėjo žydinčiu Renatos tėvelio jazminu, keptomis dešrelėmis ir skaniausiu Dariaus keptu sūriu...

Iš tiesų, žiūrint ir prisimenant visus šiuos susitikimus (tiek gyvus, tiek virtualius) visus užliejo ypatingas dėkingumas už šį laiką, skirtą Dievui, apjungus pečius, rankas ir širdis, už kiekvieną bendruomenės narį – esamą, būsimą ar išėjusį. Netikėta nuostaba laukė visų, išvydus trijų „senųjų“ bendruomeniokų įrašytus linkėjimus, taip pat sveikinimus iš NS draugų – Monikos, Linutės, Maranata ir Kelionės bendruomenių. 

O dabar apie įsipareigojimų dalį. Su džiaugsmu NS į savo gretas (kol kas kandidatų statusu) priėmė mūsų ištikimus maldagyvai.lt tarnystės sesę ir brolį iš KPJT – Veroniką ir Aurimą. Kažkada išsakyta pranašystė, kad šlovinimas bendruomenėje atgims dėka žmogaus su smuiku, išsipildė – pasirodo, Veronikos pirminė specialybė – smuikas. Be Veronikos balso, Aurimo techninio procesų sustygavimo ir jų užsidegimo maldagyvai.lt šlovinimo ir maldos tarnystės ciklas nebūtų įvykęs.

Po kandidatų „įšventinimo“ į NS gretas priimtos dvi naujos narės, praeitais metais jau prabuvę kandidatėmis – Gabrielė ir Julija. Abi dėkingomis širdimis ir beveik vienu balsu patvirtino, kad prieš metus pradėjusios savo kelionę bendruomenėje, savo dvasinio brendimo be NS šeimos  neįsivaizduoja.

Po to sekė NS senbuvių eilė. Įprastą įsipareigojimų skaitymą žodžiu garsiai prieš visus šiais metais pakeitėme – kiekvienas pasako savo apsisprendimą, ar lieka bendruomenėje, įvardindamas priežastis, kodėl. Tada po jo pasisako žmogus, kuris meldėsi už jį – kodėl jam svarbu, kad šis narys lieka bendruomenėje. Gavosi labai jautrus ir kartu atviras kiekvieno nario pasidalinimas apie tai, kas jam yra bendruomenė, ką kiti bendruomenės nariai vertina jame, kodėl jiems svarbu, kad ji/jis yra šioje bendruomenėje.

Su meile kiekvienas buvo išgirstas, pamatytos jo stiprybės bendruomenėje. Ne vienas balsas drebėjo, suvirpintas širdies, ne viena ašara nusirito ant kompiuterio klaviatūros, dalinantis apie tai, kas man yra bendruomenė, kodėl ji man svarbi - mano kasdienybėje ir mano tikėjimo kelionėje. Kun. Marius labai taikliai pastebėjo – net skauda nuo meilės tirštumo...

Tokie esame. Mylime vienas kitą, kaip šeimos nariai. Matome kiekviename Jėzaus mylimą dukrą ir sūnų.

Vakarop pasidalinome  svarbiomis atsakomybėmis. Buvome suskirstyti į aštuonių Apaštalų grupeles. Prisiėmėme tarnystę, kad šiais metais grupelėmis prižiūrėsime maldagyvai.lt puslapį. Palydėsime užtarimo malda maldos prašymus ir grupelės narius. Jaučiame visi, kad maldagyvai.lt toliau augs. Augsime šioje tarnystėje ir mes. Mokysimės būti Dievo ir Šventosios Dvasios įrankiais, palydint žmones jų kelionėse, tamsumuose ir sunkumuose, pasirinkimuose ir bendrystėje... kad susėdus aplink stalą Šventosios Dvasios šviesos, užlietame kambaryje būtume drąsūs, nebijotume būti šalia Jo... kad “dalintumėmės duona ir kalbėtumėmės apie savo šilkmedžių giraites ir milžinus, kurie vaikšto po šilkmedžių girias“ (iš Aido užrašytos pranašystės).

Vakarą smagiai užbaigė Virgutės šeimos ir Aurytės šėlsmas aplink deginamą Morę Laukeliuos ir džiugus “Žiema, žiema, lauk iš kiemo!!!“